Pradedame Gavėnios metą, kurio pirmasis sekmadienis kalba mums apie dykumą, kurioje 40 dienų praleido Išganytojas. Šis Evangelijos tekstas kviečia ir kiekvieną mūsų patirti bent dvasinį dykumos nuotykį. Ką gi patiria Išganytojas smėlio, alkio ir bemiegių naktų artumoje?
Taip, dykumoje pilna laukinių žvėrių ir pačių pavojingiausių gyvių. Čia gali sutikti plėšikų būrius ir piratų gaujas. Bet didžiausias pavojus ne čia. Piktoji dvasia čia kaip niekad arti kiekvieno, kuris leidžiasi į dykumos nuotykį. Šiandienos žmogui, gyvenančiam ypatingos įtampos ir skubos pasaulyje, sunku pabūti nors valandėlę su savimi ir su Viešpačiu. Mes nuolat ilgimės tuščio dienos triukšmo, tarytum kasdien bėgame ne į save, bet kuo toliau nuo savęs, svaigindamiesi apgaulinga minios jausmo tablete – būti vienu iš minios.
Jėzus gundomas duona, puikybe ir pasaulio valdžia. Yra ne vienas geros valios žmogus, kuris tikisi padaryti šį pasaulį bent kiek geresnį, ir tvirtai tiki, kad tai įmanoma. Tik ar šis „troškimas“ nėra lyg anuo metu dykumoje piktojo išsakyti gundymai Išganytojui: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“ (Mt 4, 3). Kai mūsų troškimai keisti pasaulį nėra paremti Dievo ir Bažnyčios mokymu, ar tikrai visada jie nuves mus prie gero? Kažin, ar Gedimino kalno tvarkytojai prieš nupjaudami medžius deramai ištyrė tolesnes pasekmes? Šiandien kalnas griūva ir jau visų galvos skausmas, kaip sustabdyti šią griūtį...
Sakoma, kad žmogų per gyvenimą daugelis nuodėmingų prisirišimų vėliau ar anksčiau apleidžia ir tik vienas iš jų lydi žmogų iki pat mirties – net stovi prie mirštančio žmogaus lovos? Kas tai? Puikybė. Tik per ją mes gyvenimo kelyje taip dažnai išvaikštome bedvasius kelius ir išsibarstome savo Dievo duotus gebėjimus veltui. O juk Jėzaus yra pasakyta: „...kas nerenka su manimi, tas barsto“ (Lk 11, 23). Taip, šiandienos žmogus renka, deja, tik be Jėzaus...
Bet koks liberalizmas ir tolerancija ne vietoje, kai kalbama apie žmogaus santykį su piktąja dvasia bei jos teikiamu stalo asortimentu: lengvai gaunamu duonos kąsniu už pažadą atsisakyti savo žmogiškojo ir dieviško prado – orumo; puikybe bet kame: ar tai būtų puikybė prie vairo spaudžiant greičio pedalą, ar tai būtų puikybė mūsų gyvenimiškuose sprendimuose, kurie vėliau ar anksčiau atneša karčias ašaras pačiam sau ir kitiems. Šį, pirmą Gavėnios sekmadienį, būkime drąsūs kartu su Jėzumi ištarti:
Eik šalin, šėtone! Juk parašyta:
Viešpatį, savo Dievą, tegarbink
ir jam vienam tetarnauk! (Mt 4, 10).
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
